Lietuvoje kilusį kunigų pedofilijos skandalą vertinantys teisininkai aiškina, kokios pasekmės gali grėsti vaikų prievartavimu, išnaudojimu ir pornografijos gamyba kaltinamam kunigui Tadui Švedavičiui. Dvasininkas savo kaltę pripažįsta. Kriminologas Gintautas Sakalauskas mano, kad už kelis nusikaltimus skirtos bausmės greičiausiai būtų subendrintos, todėl kunigui gali grėsti iki 15 metų kalėjimo. Tuo metu vaikų pornografijos laikymu kaltinamas Ryšardas Peciunas kaltę neigia, o jo advokatas tvirtina, kad nebuvo tiesioginės tyčios.
Paaiškėjo ir tai, kad Bažnyčia, vadovaudamasi savo taisyklėmis, apie dalį dvasininkų galimai įvykdytų seksualinių nusikaltimų teisėsaugai nepraneša. Tyrimo duomenimis, institucijas pasiekia mažiau nei dešimtadalis tokių atvejų.
Tadas Švedavičius Kalesninkų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje nebedirba nuo praėjusių metų gruodžio. Nuo pareigų jis buvo nušalintas netrukus prieš didžiąsias katalikų pasaulio šventes. Vis dėlto prokuratūra tyrimą buvo pradėjusi gerokai anksčiau, o Arkivyskupija su tyrėjais bendradarbiavo. Todėl tikėtina, kad Vilniaus arkivyskupija pastaraisiais metais, kai kunigas dar tarnavo, žinojo apie jam pareikštus įtarimus, tačiau leido jam aukoti mišias ir laiminti vaikus.
Prokuratūra bylą perdavė teismui. Jis spręs, kokia bausmė turėtų būti skirta už apysunkius, sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, tarp kurių – vaikų prievartavimas, jų nugirdymas, pornografijos gamyba ir platinimas.
G. Sakalausko vertinimu, bausmės veikiausiai nebūtų tiesiog sudedamos. Jos galėtų būti subendrintos, o griežčiausia galutinė bausmė galėtų siekti maždaug 15 metų laisvės atėmimo.
„Bausmės skiriamos atskirai ir po to jos yra subendrinamos. Tai arba apėmimo, arba dalinio sudėjimo būdu. Šiuo atveju turbūt reikėtų įsivaizduoti, kad griežčiausia galėtų būti maždaug apie 15 metų“, – aiškino kriminologas.
Kunigas kaltę pripažįsta. Tačiau į klausimą, ar tai galėtų būti sąmoningas pasirinkimas siekiant išvengti griežtesnės bausmės, kriminologas atsako atsargiai. Nuoširdus prisipažinimas ir gailėjimasis laikomi lengvinančia aplinkybe, kurią teismas gali įvertinti. Vis dėlto vien ši aplinkybė, G. Sakalausko teigimu, bausmę galėtų sumažinti tik keliais procentais.
Kitas kunigas kaltinimus atmeta
Kartu su T. Švedavičiaus byla teismui perduota ir Ryšardo Peciuno byla. Kunigas kaltinamas disponavimu vaikų pornografija, už tai jam gresia iki 4 metų laisvės atėmimo.
Per kratą pareigūnai jo asmeniniame kompiuteryje aptiko požymių, kad buvo atsisiųsta vaikų pornografijos. Tačiau R. Peciunas kaltės nepripažįsta ir teigia, kad tai galėjo įvykti netyčia.
„Tam, kad asmenį pripažintų kaltu pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuriuo kaltinamas Ryšardas Peciunas, turi būti įrodyta tiesioginė tyčia. Mūsų situacijoje tos tiesioginės tyčios tikrai nėra“, – sakė advokatas Vytenis Dziegoraitis.
Po viešumą pasiekusio skandalo vis daugiau žmonių pasakoja apie savo patirtis Bažnyčioje. Panevėžietė Janina teigė, kad prieš 52 metus per mišias kunigas ją kvietėsi į namus. Ji nurodė, kad tai buvo Upytės kunigas, o įvykis nutiko 1972 metų liepą, nors tikslios dienos neprisiminė.
Skandalas sukėlė tikinčiųjų nusivylimą
Viešėjant liudijimams, dalis katalikų neslepia nusivylimo Bažnyčia. Vieni žmonės sako esantys šokiruoti, kiti tikina, kad tokios istorijos jų nestebina.
Viena gyventoja piktinosi, kad tokių dvasininkų gali būti dar daugiau, ir teigė neigiamai vertinanti situaciją. Kita priminė, kad kunigai, kaip ir kitų profesijų atstovai, yra žmonės, todėl tarp jų taip pat pasitaiko įvairių asmenų ir klaidų.
Bažnyčios veiklą reglamentuoja kanonų teisė – taisyklių visuma, apimanti parapijų administravimą ir drausmę. Ji taip pat nustato, kaip vertinami kunigų nusižengimai. Vyskupija teigia, kad tyrimus atlieka Bažnyčios viduje, pažeidusius taisykles baudžia pagal savo nuostatas, o prireikus bendradarbiauja su teisėsauga.
Į teisėsaugą patenka tik dalis atvejų
Bažnyčia į teisėsaugą privalo kreiptis tuomet, kai nusikaltimas yra sunkus ir nuo jo nukentėjo vaikai. Tačiau taikomos išimtys. Jei nusikaltimas įvykdytas prieš daugelį metų, o tuo metu nukentėję vaikai jau yra suaugę, surinkta informacija, liudijimai ir įrodymai gali likti Bažnyčios viduje.
„Pačios pareigos teisėsaugai pranešti paprasčiausiai nėra“, – sakė G. Sakalauskas.
Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kaip Bažnyčios nustatyti atvejai pasiekia teisėsaugą. Iš maždaug 4 tūkstančių seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje atvejų teismus pasiekė mažiau nei dešimtadalis.
Pasak G. Sakalausko, tie 4 tūkstančiai atvejų buvo nustatyti remiantis pačios Bažnyčios pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad dėl seksualinio smurto prieš vaikus kunigams buvo taikytos tam tikros sankcijos. Vis dėlto ikiteisminių tyrimų pradėta tik 250.
Prokuratūra visuomenei neskelbia, kiek kunigų Lietuvoje yra nuteista laisvės atėmimo bausme. Taip pat neviešinama, kiek buvo tirta kunigų bylų dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus.
