Įsibėgėjus grybavimo sezonui, miškuose galima aptikti ne tik valgomų, bet ir pavojingų grybų. Kai kurios nuodingos rūšys iš pirmo žvilgsnio sunkiai atskiriamos nuo gerai pažįstamų valgomų grybų. Tarp tokių – smailiakepurė musmirė, kurios balti jauni vaisiakūniai gali priminti baltuosius pievagrybius. Apie tai rašo polsatnews.pl.
Požymiai gali pasirodyti tik vėliau
Smailiakepurėje musmirėje yra amatoksinų ir falotoksinų – medžiagų, galinčių smarkiai pažeisti kepenis. Tie patys toksinai aptinkami ir žalsvojoje musmirėje (Amanita phalloides), kuri laikoma mirtinai nuodinga.
Šio grybo pavojų didina tai, kad apsinuodijimas ne visada išryškėja iš karto. Pirmosiomis valandomis žmogus gali nejausti jokių negalavimų, nors toksinai jau gali veikti kepenis.
Vėliau gali pasireikšti stiprus vėmimas ir viduriavimas. Po jų kartais laikinai pagerėja savijauta, todėl gali pasirodyti, kad pavojus praėjo. Vis dėlto kepenų pažeidimas gali progresuoti, o sunkiausiais atvejais išsivystyti ūminis kepenų nepakankamumas.
Vien žiedo ant koto nepakanka
Smailiakepurės musmirės kepurėlė yra balta, kūgio arba varpelio formos, jos skersmuo siekia maždaug 3–9 cm. Grybas turi tankias baltas lakšteles, o plonas 6–15 cm aukščio kotas – žiedą. Tačiau vien šiuo požymiu pasikliauti negalima.
Grybų ekspertas Justynas Kołekas pabrėžia, kad žiedą ant koto turi ne viena grybų rūšis, todėl jis nėra pakankamai patikimas atpažinimo kriterijus.
Daugiau informacijos gali suteikti lakštelių spalva. Visų musmirių lakšteliai išlieka balti visą grybo gyvenimą, nes jų sporos yra baltos. Pievagrybių lakšteliai laikui bėgant keičiasi: iš pradžių tampa rausvi, o vėliau – rudi.
Reikėtų apžiūrėti ir grybo pagrindą. Smailiakepurė musmirė išauga iš plėvinio apvalkalo, primenančio įskilusį kiaušinį. Pievagrybiai tokio apvalkalo neturi.
Šio grybo galima rasti ir miško pakraščiuose
Smailiakepurės musmirės auga nuo liepos iki spalio. Jų galima aptikti po eglėmis, pušimis, beržais, ąžuolais ir bukais, spygliuočių bei mišriuose miškuose, taip pat miško pakraščiuose.
Specialistai pataria rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus neabejotinai atpažįsta kaip valgomus. Nepatartina vadovautis ir skonio bandymu, nes mirtinai nuodingi grybai nebūtinai būna kartūs – kai kurių skonis gali būti malonus ar net saldus.
Taip pat geriau neskinti labai jaunų grybų, nes jų požymiai dar gali būti nepakankamai išsivystę ir rūšį nustatyti tampa sunkiau. Surinktus grybus rekomenduojama nešti krepšyje, o ne plastikiniame maišelyje, kad dėl netinkamo laikymo nepakistų kai kurių grybų savybės.
Jei dėl grybo rūšies kyla bent menkiausia abejonė, jo į krepšį dėti nereikėtų. Vienas klaidingas pasirinkimas gali sukelti itin sunkų apsinuodijimą.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
