Anastasijos tėvai Giedrius ir Irma atvirai papasakojo, kaip gyvena po dukros netekties ir kokiais būdais įprasmina jos atminimą. Nors nuo tragedijos praėjo palyginti nedaug laiko, šeima jau rado būdų pagerbti kruopščios, atsakingos ir savo tikslų atkakliai siekusios vilnietės atminimą.
Mintimis vis sugrįžta į paskutinę dieną
Anot tėčio, Anastasija buvo žmogus, mėgęs aiškią tvarką ir planus. Ji baltą lentą išmargindavo skirtingomis spalvomis pažymėtais darbais: kada mokysis, tvarkysis, keps desertus ir juos filmuos.
Merginai nepatikdavo netikėti planų pokyčiai, o savo tikslų ji siekė labai ambicingai. Viena svarbiausių jos svajonių buvo studijos Prancūzijos universitete – šis siekis jau buvo beveik įgyvendintas.
Todėl rugsėjo 1-oji, turėjusi tapti naujo Anastasijos gyvenimo etapo pradžia, jos tėvams buvo ypač skausminga. Ši diena priminė apie daugybę neįgyvendintų svajonių, vilčių ir pastangų.
Giedrius sakė, kad gyvenime šeimai teko susidurti su įvairiais fiziniais, moraliniais ir psichologiniais sunkumais, tačiau niekas neprilygo dukros netekčiai. Anot jo, mintys apie Anastasiją lydi nuo pat pabudimo iki užmigimo: tėvas galvoja, kokia ji buvo, kokia dar galėjo būti, kaip mylėjo gyvenimą ir kiek planų turėjo.
Vyras dažnai mintimis grįžta ir į paskutinę dukros gyvenimo dieną. Tąkart tėvai matė ją laimingą kaip niekada anksčiau – ji atsiėmė apdovanojimus už ilgų metų darbo, pastangų ir atkaklumo pareikalavusius mokslo pasiekimus.
Giedrius teigė vis bandantis įsivaizduoti, ką dukra tą lemtingą akimirką jautė ir išgyveno. Vis dėlto, jo žodžiais, skaudžiausia ne praeitis, kurią šeima turėjo kartu, o ateitis, kurios Anastasijai jau nebebus.
Tėvas pasakojo, kad kasdienybėje stengiasi save užimti įvairiais darbais, tačiau prisiminimai sugrįžta bangomis. Kartais jie būna silpnesni, o kartais taip stipriai užvaldo, kad nustelbia visa kita.
Šeima iki šiol nesutvarkė Anastasijos kambario. Jame likę jos daiktai, vis dar juntamas jos kvapas, todėl kartais tėvams atrodo, kad dukra tiesiog išvykusi ir netrukus grįš.
Giedrius vylėsi, kad ateis laikas, kai šeima gebės ne tik gedėti dėl praradimo, bet ir dėkoti už kartu praleistus metus. Jo manymu, tuomet skausmą ištverti galbūt bus lengviau.
„Tikras tėvų auksas“
Prisiminimais apie dukrą pasidalijo ir jos mama Irma. Ji pasakojo, kad Anastasija į mokslus žiūrėjo labai rimtai: pati ieškodavo veiksmingiausių būdų informacijai įsiminti, rengdavo santraukas, kartodavosi ir mokydavosi kartu su draugėmis.
Anastasija buvo viena geriausių mokinių VGTU licėjuje, Žirmūnų gimnazijoje ir Vilniaus licėjaus Tarptautinio bakalaureato programoje, į kurią įstojo pirmu numeriu.
Pasak mamos, dukra turėjo daug svajonių, tačiau pati jas laikė ne svajonėmis, o planais. Ji ketino studijuoti ir gyventi Prancūzijoje, dirbti prestižinėje kompanijoje, o ateityje galbūt įkurti savo kepyklėlę Pietų Prancūzijoje.
Prancūzų kalbos Anastasija mokėsi mokykloje kaip antrosios užsienio kalbos iki dešimtos klasės, o vėliau ją tobulino savarankiškai. Mokslai tęsėsi tol, kol ji sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo sertifikatus, reikalingus studijoms prancūzų kalba.
Mergina reguliariai sportavo, rasdavo laiko draugėms ir prisidėdavo prie namų ruošos. Kartu su broliu ji keisdavosi virtuvės tvarkymo pareigomis, rūpinosi aplinka aplink namus, dviem katinais ir šunimi. Irma pabrėžė, kad visa tai buvo įmanoma dėl kruopštaus planavimo ir išskirtinės dukros disciplinos.
Anastasija, mamos teigimu, visose srityse vertino tikrumą ir kokybę – taip pat ir žmonių santykiuose. Mokyklos pradžioje jai buvo nelengva susirasti draugų: per pertraukas ji dažnai likdavo viena ir skaitydavo knygas.
Vis dėlto mokyklą baigė turėdama devynių artimų draugių ratą. Drauges iš skirtingų mokyklų ji sugebėjo suburti į vieną glaudžią kompaniją, kurią, pasak mamos, siejo graži, artima ir nuoširdi draugystė.
Giedrius dukrą apibūdino kaip gerą žmogų. Nors dėl jos užsispyrimo namuose kartais kildavo barnių, Anastasija nieko neskriaudė, nemėgo konfliktų ir jų vengdavo.
Tėtis taip pat atkreipė dėmesį, kad lemtingą dieną, kai likimas ją nuvedė į kitą kelio pusę, autoavarijoje daugiau niekas nenukentėjo – žuvo tik ji pati.
