Premjeras Mindaugas Sinkevičius pareiškė užuojautą mirus poetei, dramaturgei, scenaristei, vertėjai ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Violetai Palčinskaitei.
Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad ne viena karta užaugo skaitydama V. Palčinskaitės kūrinius – juos žmonės atrado vaikystėje ir paauglystėje, o vėliau perdavė savo vaikams. Pasak jo, Lietuvos kultūroje išliks gausus poetės poezijos ir dramaturgijos palikimas, skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
M. Sinkevičius užuojautą išreiškė V. Palčinskaitės šeimai, artimiesiems, kolegoms ir plačiam jos skaitytojų ratui.
Šešis dešimtmečius kūrė vaikams ir suaugusiesiems
Violeta Palčinskaitė buvo įvairiapusė kūrėja: ji rašė poeziją ir prozą, kūrė pjeses, vertė, rašė libretus muzikos kūriniams ir kino scenarijus. Jos darbai reikšmingai prisidėjo prie lietuvių vaikų literatūros raidos ir skatino jaunuosius skaitytojus atrasti poeziją.
Į literatūros pasaulį V. Palčinskaitė įžengė dar studijuodama Vilniaus universitete. 1961 m. išleistas pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Žemė kėlė žolę“. Jame literatūros vertintojai pastebėjo romantišką poeziją, vidinę energiją ir miesto gyvenimo atspindžius. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose poetė išleido penkis eilėraščių rinkinius, kurių pagrindu vėliau sudaryta rinktinė „Laiptai“ (1985 m.).
1965 m. rašytoja pradėjo kurti vaikams ir šioje srityje dirbo šešis dešimtmečius. Literatūrologo Kęstučio Urbos teigimu, pirmosios vaikams skirtos jos knygos – „Žirnių namelis“ (1965 m.), „Einu per miestą“ (1966 m.) ir „Braškių karalienė“ (1967 m.) – skaitytojams pateikė sužmogintą, švelniai pasakišką gamtos ir miesto pasaulį. Augalai, daržovės bei gamtos reiškiniai čia virto veikėjais, kurie ne tik žaidino vaikus, bet ir kvietė kitaip pažvelgti į aplinką.
V. Palčinskaitės poezijai vaikams būdinga optimistinė pasaulėjauta, žaidimo ir šventės kupina vaikystės atmosfera. Vis dėlto autorė įtraukdavo ir dramatiškų motyvų, pavyzdžiui, poemoje „Baltosios nykštukės“ (1970 m.). Iš pirmųjų penkių rinkinių sudaryta rinktinė „Namai namučiai“ (1977, 1984 m.) tapo itin populiari ir buvo ne kartą perleista.
1987 m. pasirodęs rinkinys „Senamiesčio lėlės“, K. Urbos vertinimu, pradėjo antrąjį poetės kūrybos vaikams etapą. Jame daugiau miesto ir senamiesčio vaizdų, o ankstesnį džiaugsmą keičia mąslesnės intonacijos ir romantizuota paslaptis.
Jos pjesės pasiekė šimtus scenų
Poetės kūryba neapsiribojo eilėraščiais. Nuo 1964 m. ji parašė šešias pjesių knygas vaikams, tapusias medžiaga Lietuvos teatrų režisieriams. Pagal jos kūrinius spektaklius statė Vilniaus Valstybinio Jaunimo teatro, Vilniaus „Lėlės“ teatro ir Vilniaus Rusų dramos teatro režisieriai.
„Aš vejuosi vasarą“ buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre, „Septynios snieguolės ir vienas nykštukas“ – Šiaulių dramos teatre, o „Kristiano Anderseno rožė“ – Kauno dramos teatre. Kūrybiškai brandžiausia laikoma pjesė „Aš vejuos vasarą“ buvo pastatyta 100 teatrų. 2024 m. ji sugrįžo į sceną Keistuolių teatre – pagal ją sukurtas spektaklis pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias spektaklis vaikams ir jaunimui. Jis iki šiol pritraukia pilnas sales jaunųjų žiūrovų.
V. Palčinskaitės pjesės buvo plačiai statomos ir mėgėjų bei mokyklų teatruose, dramos būreliuose.
Pagal jos scenarijus Lietuvos kino studijoje sukurti trys filmai: „Andrius“, „Traukinys į Bulzibarą“ ir „Geležinė princesė“. Visi jie sulaukė didelio populiarumo. Rašytoja taip pat parašė libretus penkioms oratorijoms ir miuziklams. Vienas brandžiausių jos darbų – tekstas Eduardo Balsio oratorijai „Nelieskite mėlyno gaublio“.
Daugelis V. Palčinskaitės tekstų tapo dainomis. Tarp jų – „Tu, kuris aukštai“, „Mėlynos gatvelės“, „Dėdė miegas“, „Naktis“, „Aš noriu, kad tu man grotum“ ir „Veidai“.
Vertė pasaulinę vaikų literatūros klasiką
Reikšmingas buvo ir poetės indėlis supažindinant Lietuvos vaikus su pasaulinės literatūros kūriniais. Ji vertė knygas vaikams ir paaugliams, tarp jų – Roaldo Dahlio, Kate DiCamillo ir John Boyne kūrinius. Ypatingą vietą užima britų folkloro tekstų vertimas „Motulės žąsies eilėraščiai“ (1998 m.).
Vėlesniais kūrybos metais V. Palčinskaitė taip pat pateikė netikėtų darbų. Vaikams išleistos eilėraščių knygos „Eilėraščiai iš namų“ (2017 m.), „Ką padarė šokių salė“ (2020 m.) ir „Bala nematė“ (2021 m.). Ji parašė tris memuarų knygas: „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015 m.), „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ (2019 m.) ir „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“ (2024 m.).
Vaikams skirta jos proza papildyta knygomis „Stebuklinga Mocarto fleita“ (2008 m.), „Muzika Troliui“ (2011 m.) ir „Trolis Molis ir Čiurlionis“ (2021 m.).
2026 m. pradžioje išleista V. Palčinskaitės poezijos rinktinė suaugusiesiems „Aukštoje žolėje“, kurioje publikuojami ir nauji eilėraščiai. Prieš porą savaičių pasirodė dar viena poetės knyga vaikams – „Afrikoj nėra žiemos“.
Rašytojų sąjungai V. Palčinskaitė priklausė nuo 1964 m. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtame svarbiausių vaikų literatūros kūrinių sąraše „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ įtrauktos trys jos knygos.
2003 m. V. Palčinskaitei įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius, 2018 m. skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2023 m. ji apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.
Jos eilėraščiai ne vienus metus išlieka vaikų atmintyje: juos deklamuoja, mokosi mintinai, perduoda iš kartos į kartą, o dalis tekstų tampa dainomis ir spektakliais. Poetė aktyviai bendravo su skaitytojais visoje Lietuvoje, o savo laikysena, optimizmu, humoru ir žmogiška šiluma buvo mėgstama tiek vaikų, tiek suaugusiųjų.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
