Rudenį kapavietėse vasarines gėles pamažu keičia atsparesni augalai. Vis dėlto juos renkantis svarbu vertinti ne tik išvaizdą: vėsesni orai, didesnė dirvos drėgmė ir artėjanti žiema lemia, kurie augalai prigis geriausiai ir išliks dekoratyvūs iki Vėlinių.
Apie rudenį kapavietėms tinkamiausius augalus, jų atsparumą vėsesniam orui ir priežiūrą naujienų portalui tv3.lt papasakojo kapų tvarkymo ir priežiūros paslaugų įmonės „Memorus“ įkūrėja Eglė Balčiūnienė.
Kokius augalus verta rinktis rudenį?
Pasak specialistės, šiuo metų laiku geriausiai tinka augalai, kurie nebijo vėsesnių orų ir išlieka puošnūs net pasibaigus vasarinių gėlių sezonui.
„Iš sezoninių augalų vieni populiariausių yra viržiai ir chrizantemos“, – teigia E. Balčiūnienė. Tinkamame grunte pasodinti viržiai gali ilgai išlikti dekoratyvūs, o kai kuriais atvejais ir sėkmingai peržiemoti bei augti kitąmet.
Chrizantemas, anot jos, dažniausiai verta sodinti arčiau Vėlinių. Jos kapavietei suteikia spalvų tuo metu, kai dauguma vasarinių augalų jau būna baigę žydėti.
Tačiau rudenį nereikėtų apsiriboti vien žydinčiomis gėlėmis. Kapavietėse galima sodinti ir įvairius daugiamečius dekoratyvinius augalus: žiles, kalocefalus, bruknuoles, smilginius augalus, hebes, alūnes bei kitus nedidelius foninius augalus.
Vazonuose augintus daugiamečius augalus galima sodinti net iki lapkričio, jei dirva nėra įšalusi. Šiuo laikotarpiu žemė dar pakankamai šilta, tačiau joje daugiau drėgmės nei vasarą, todėl augalai iki žiemos gali pradėti formuoti šaknų sistemą.
Vien grožio nepakanka
Nors prieš Vėlines norisi kuo gražiau papuošti kapavietę, augalų nereikėtų rinktis vien pagal tai, kaip jie atrodo prekybos vietoje. Reikėtų įvertinti būsimas augimo sąlygas ir tai, kiek laiko artimieji galės skirti priežiūrai.
E. Balčiūnienė pataria atsižvelgti į keturis dalykus: saulės kiekį, dirvą ir jos drėgmę, galimybę dažnai lankyti kapą bei numatomą augalo dydį.
Saulėtose ir sausose kapavietėse specialistė rekomenduoja sodinti šilokus, perkūropes, čiobrelius, eraičinus, pajūrines gvaizdes ir kitus saulę mėgstančius augalus. Pavėsingose ar iš dalies pavėsingose vietose geriau jausis melsvės, alūnės, gebenės, žiemės ir pachisandros.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti dirvai po medžiais. Jos paviršius gali atrodyti įprastai drėgnas, tačiau giliau žemė neretai būna sausa, praradusi struktūrą ir pilna paviršinių šaknų. Dėl to augalus sudėtinga pasodinti, o vėliau jie ima konkuruoti dėl drėgmės ir maistinių medžiagų.
Dažna klaida – neįvertinamas augalo augimas
Specialistė pabrėžia, kad nedidelis augalas po kelerių metų gali stipriai pasikeisti. Prekybos vietoje mažas ir patrauklus augalas vėliau gali uždengti paminklo užrašus, išsiplėsti į takelius arba pradėti stelbti kitus augalus.
Todėl augalą reikėtų rinktis ne pagal jo dydį vazone šiandien, o įvertinus, kaip jis atrodys kapavietėje po 3–5 ar dar daugiau metų.
E. Balčiūnienė pastebi, kad kapavietėse vis dažniau atsisakoma didelio sezoninių gėlių kiekio ir renkamasi ilgaamžiškesnius, mažiau priežiūros reikalaujančius sprendimus. Tam ypač tinka žemaūgiai ir lėtai augantys daugiamečiai augalai.
Rudenį kapaviečių favoritais specialistė laiko viržius, chrizantemas, žiles, kalocefalus, bruknuoles, nedideles dekoratyvines smilgas, alūnes ir kitus žemaūgius daugiamečius augalus.
