Šiandien gydytojai remiasi tiksliais tyrimais, sudėtingomis operacijomis ir išsamiais medicinos mokslo duomenimis. Tačiau prieš kelis šimtus metų gydymas rėmėsi visai kitokiu supratimu apie žmogaus kūną. Viešos skrodimų pamokos, kraujo nuleidimas ir nuo įvairių ligų vartoti gyvsidabrio preparatai dabar stebina, nors būtent tuomet buvo pradėti formuoti dabartinės medicinos pagrindai.
Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasakoja, kad svarbus lūžis įvyko XVI amžiuje, kai sparčiai vystėsi anatomija ir medicinos studijos.
Kraują nuleisdavo manydami atkuriantys organizmo pusiausvyrą
Anatomijos pradmenys siekia senovės Graikiją, tačiau iki XVIII–XIX amžiaus medicina daugiausia rėmėsi Galeno humoraline teorija. Pagal ją žmogaus sveikatą lėmė keturių skysčių – kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies – pusiausvyra.
Profesorė paaiškino, kad nors juodosios tulžies žmogaus organizme iš tikrųjų nėra, anuomet manyta, jog jos spalva galinti pakisti, kai suserga geltonoji tulžis. Bet koks šių skysčių disbalansas buvo laikomas ligos priežastimi.
Vienu greičiausių būdų šiai pusiausvyrai atkurti laikytas kraujo nuleidimas. Buvo tikima, kad kartu su krauju iš organizmo pasišalina visų keturių skysčių koncentratas, todėl sumažėja ir to skysčio, kurio esą yra per daug. Toks gydymas buvo taikomas iki pat XIX amžiaus.
Medikai pirmiausia studijuodavo filosofiją
Profesionalios medicinos studijos, pasak D. Pociūtės-Abukevičienės, XII–XIII amžiuje pradėjo formuotis Italijoje. Ilgą laiką italų gydytojai buvo laikomi prestižiškiausiais Europoje, o vėliau medicinos mokslas paplito ir kitose šalyse.
Ankstesniais laikais medicina buvo glaudžiai susieta su pasaulėžiūra ir religija. Katalikų bažnyčia darė didelę įtaką medicininei minčiai, nes žmogaus kūnas, siela ir jo vieta pasaulyje buvo aiškinami kaip vienos sistemos dalys.
Bolonijos ir Padujos universitetuose būsimi gydytojai pirmuosius trejus metus mokydavosi filosofijos. Tik vėliau jiems būdavo leidžiama dar trejus metus studijuoti mediciną. Medicinos studijas baigęs žmogus vadintas medicinos ir filosofijos daktaru – iš čia kilo žodis „daktaras“.
Religinės nuostatos veikė ir praktinę mediciną. Pavyzdžiui, XVI amžiuje žydams buvo draudžiama gydyti krikščionis.
Į skrodimus rinkdavosi visas miestas
XVI amžiuje medicinos studijos ypač suklestėjo dėl anatomijos mokslo pažangos. Tuo metu atsirado vadinamieji anatomijos teatrai – viešos žmogaus kūno disekcijos, į kurias galėdavo susirinkti daugybė žmonių.
Padujos gyventojai tokią pamoką dažniausiai stebėdavo kartą per metus, žiemą, prieš Kalėdas. Į ją galėjo ateiti ne tik medikai, bet ir pasauliečiai, valdovai, miesto svečiai, moterys, vyrai bei vaikai. Visi jie stebėdavo skrodimą ir susipažindavo su žmogaus kūno sandara.
Iš pradžių anatomijos teatrai buvo kilnojamieji. Tik XVI amžiaus antroje pusėje atsirado pirmasis nuolatinis tokio pobūdžio teatras.
65 ingredientų vaistas buvo vertas aukso
Dažniausiai anuomet gydyta ne chirurginėmis priemonėmis – vartotos žolelės ir įvairūs vaistai. Tačiau tai nereiškia, kad gydymas buvo paprastas. Vienas sudėtingiausių viduramžių ir Renesanso Europos preparatų buvo teriako milteliai, sudaryti iš 65 ingredientų.
Dalis sudedamųjų dalių buvo laikomos paslaptyje, o pats preparatas iš esmės gamintas Venecijoje. Jo kaina prilygo auksui, todėl teriako miltelius galėjo įsigyti tik turtingiausi didikai ir karaliai. Kai kurie šiandien ištirti ingredientai iš tiesų galėjo veikti ir padėti gydyti įvairias ligas. Šiais milteliais buvo gydomas ir Steponas Batoras.
Nuo įvairių negalavimų kaip panacėja taip pat vartotas gyvsidabris. Vis dėlto jo kiekis buvo itin svarbus, nes didesnės dozės galėjo sukelti apsinuodijimą.
Radvila Juodasis, pasak profesorės, mirė nuo gyvsidabrio. Jis sirgo podagra, kentėjo dėl sąnarių ir viso kūno skausmų, o nepaisydamas gydytojų įspėjimų gyvsidabrio tepalu išsitepė visą kūną. Popiežiaus nuncijus Komendonius aprašė jo mirtį, tačiau pasakojimas apie esą iš vidaus „sprogusį“ kūną buvo smarkiai perdėtas. Tai buvo per didelio vaisto vartojimo pasekmė.
Stepono Batoro mirtis iki šiol domina medicinos istorikus
Nuo XV amžiaus pabaigos, o ypač XVI amžiuje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei didikų dvaruose dirbo profesionalūs gydytojai. Medikai buvo Žygimanto Augusto, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos aplinkoje. Įprastai dvare dirbdavo du ar trys profesionalūs gydytojai ir keli chirurgai.
Šios profesijos buvo skirtingos. Chirurgas praktiškai gydė žaizdas, traukė dantis, skuto barzdas ir apskritai dirbo rankomis. Gydytojas, arba daktaras, turėjo teorinių žinių, galėjo nustatyti diagnozę ir skirti vaistus. Kadangi Lietuvoje medicinos studijų iki XVIII amžiaus pabaigos nebuvo, medikus tekdavo kviestis iš užsienio arba ten studijuoti siųsti savus. Aukščiausią reputaciją Europoje XVI–XVII amžiuje turėjo italų gydytojai.
Stepono Batoro ligos istorija ypač išgarsėjo todėl, kad jis buvo vienas iš nedaugelio valdovų, mirusių Lietuvoje – Gardine, o ne Lenkijoje. Jis mirė 1586 metų gruodžio 12 dieną, praėjus penkioms dienoms nuo ligos pradžios. Nors anksčiau turėjo sveikatos problemų, ypač ilgai negijusią kojos žaizdą, jo būklė neatrodė kritinė.
Staigi mirtis sukrėtė ir dvarą, ir visuomenę. Du Batoro gydytojai italai – Nikolajus Bučela ir Simonas Simonijus – nesutarė dėl mirties priežasties. Galiausiai N. Bučela atliko pirmą dokumentuotą skrodimą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, kuris buvo atliktas būtent medicininiais tikslais. Anksčiau valdovų kūnai būdavo balzamuojami, Žygimantui Augustui taip pat buvo atlikta disekcija, o Jonui Albrechtui išimta širdis, tačiau šių veiksmų tikslas nebuvo nustatyti ligą.
N. Bučela negalėjo ištirti galvos, nes negavo leidimo ją atverti. Gydytojas įtarė, kad liga galėjo būti susijusi su smegenimis, nes Batoras buvo patyręs kelis į epilepsiją panašius priepuolius. Vidaus organai atrodė sveiki, tačiau inkstai buvo nesveiki – gydytojas juos aprašė kaip „jaučio inkstus“, gumbuotus, nelygaus paviršiaus ir sudarytus iš mažų rutuliukų.
Šis aprašymas medicinos istorijoje laikomas pirmuoju inkstų policistozės, genetinės policistinių inkstų ligos, apibūdinimu. Tuo metu tokia liga, žinoma, nebuvo išgydoma.
Ligos anuomet buvo suprantamos kitaip
Kalbėdama apie to meto ligas, profesorė pabrėžė, kad jų pavadinimai ir samprata ne visada sutampa su šiandienine medicina. Pavyzdžiui, sifilis ir gonorėja buvo laikomi viena liga. Manoma, kad nuo sifilio galėjo mirti nemažai didikų, taip pat karalius Jonas Albrechtas. Įtariama, kad sifiliu galėjo sirgti ir Radvila Našlaitėlis, tačiau dokumentuose medikai jam diagnozavo ne šią ligą, o juodosios tulžies perteklių ir melancholiją.
Melancholija anuomet buvo laikoma liga, kuri šiandien būtų prilyginama depresijai. Radvila Našlaitėlis gyvenimo pabaigoje iš tiesų buvo prislėgtas. To meto gydytojai manė, kad tokią būseną sukelia per didelė juodosios tulžies gamyba vidaus organuose.
Nors daugelio ligų išgydyti nepavykdavo, tai nereiškia, kad sergantys žmonės visada buvo laikomi beviltiškais. Radvila Našlaitėlis gyveno beveik 70 metų, o sveikata buvo palaikoma įvairiomis priemonėmis, net jei konkretaus negalavimo visiškai pašalinti nepavykdavo.
