Rudenį į miškus plūsta grybautojai, uogautojai ir gamtos mylėtojai. Tačiau orientaciją galima prarasti net gerai pažįstamoje vietoje – užtenka pasukti ne tuo keliuku, nueiti toliau nei įprasta ar dėl pasikeitusių oro sąlygų nebeatpažinti įprastų ženklų.
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai pabrėžia, kad pasirengimas išvykai turėtų prasidėti dar namuose.
Prieš išvykstant būtina pasiruošti
VMU Miškininkystės skyriaus vyresnysis specialistas Viktoras Karašauskis teigia, kad miške pasiklysti gali bet kokio amžiaus ir patirties žmogus. Vis dėlto riziką gerokai sumažina išankstinis planavimas bei atidus aplinkos stebėjimas.
Prieš einant į mišką artimiesiems reikėtų pranešti, į kurią vietovę vykstate, kur paliksite automobilį ir kada ketinate grįžti. Jei sutartu laiku negrįžtumėte, ši informacija galėtų padėti organizuoti paiešką.
Telefonas turėtų būti visiškai įkrautas, o jame – įjungtas vietos nustatymas. Taip pat verta iš anksto atsisiųsti neprisijungus veikiančius žemėlapius, pavyzdžiui, „Google Maps“ ar „Maps.me“, nes toliau nuo gyvenviečių gali dingti mobilusis ryšys ar internetas.
Miškininkas pataria rinktis ryškesnius drabužius – juos lengviau pastebi ir kiti miško lankytojai, ir paieškos komandos. Kamufliažinių spalvų aprangos geriau vengti. Pasiklydus ypač svarbu nesušalti ir išlikti sausam, nes šlapi drabužiai situaciją gali smarkiai apsunkinti.
Į kuprinę vykstant grybauti ar uogauti reikėtų įsidėti vandens, užkandžių, nuolat vartojamų vaistų, prožektorių, ugnies šaltinį ir išorinę telefono bateriją.
Neapsiribokite vien telefonu
V. Karašauskis ragina orientuojantis nepasikliauti tik išmaniuoju telefonu. Valstybiniuose miškuose vienas patikimiausių orientyrų yra kvartaliniai stulpai.
Miškai suskirstyti į kvartalus, kuriuos jungia proskynos ir kvartalinės linijos. Prie jų pastatyti stulpai su numeriais. Gretimų kvartalų numeriai didėja iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus, todėl jų išdėstymas leidžia nustatyti pasaulio kryptis.
Kvartalinės linijos miškuose paprastai neviršija kilometro ilgio. Einant tiesiai dažnai galima pasiekti tokią liniją ir rasti kvartalinį stulpą. Toliau judant ja neretai pavyksta prieiti keliuką, didesnį kelią arba gyvenvietę.
Apie gyvenviečių kryptį gali išduoti automobilių ar traukinių garsai, todėl pasiklydus verta atidžiai klausytis aplinkos.
Jei nėra kompaso, o dėl silpno interneto nepavyksta pasinaudoti kompaso programėle, kryptis galima bandyti nustatyti pagal gamtos požymius.
Šiaurinėje medžių pusėje žievė dažniausiai būna grubesnė, o pietinė beržų žievės dalis – baltesnė ir švaresnė. Po lietaus pušų kamienai šiaurinėje pusėje labiau patamsėja. Samanos ir kerpės dažniau auga ant medžių, akmenų, medinių ar čerpinių stogų. Orientuotis gali padėti ir skruzdėlynai: juos skruzdės įprastai įrengia pietinėje medžių, kelmų ar krūmų pusėje, o šiaurinis jų šlaitas būna statesnis. Pavasarį sniegas anksčiau nutirpsta pietiniuose kalvų šlaituose, kurie taip pat greičiau sužaliuoja.
Naudingos gali būti ir „Geoportal.lt“ bei REGIA sistemos. Jose matomos miškų kvartalinės linijos ir proskynos, o sistemos veikia ir nesant mobiliojo ryšio.
Pasiklydus svarbiausia – nepanikuoti
Nepavykus rasti kelio atgal, nereikėtų atsitiktinai eiti bet kuria kryptimi. Miškininkas pataria išlikti ramiems ir skambinti artimiesiems arba bendruoju pagalbos numeriu 112.
Gelbėtojams būtina kuo tiksliau nurodyti vietą, kurioje buvote paskutinį kartą. Todėl svarbu prisiminti, kur paliktas automobilis ir kuria kryptimi ėjote. Taip pat reikėtų taupyti telefono bateriją.
Vykstant paieškai geriausia būti atviroje vietoje – ten žmogų lengviau pastebėti tiek ant žemės ieškantiems gelbėtojams, tiek sraigtasparniui, kuriame naudojamas infraraudonųjų spindulių ieškiklis.
Jei miške tektų nakvoti, nereikėtų gulėti tiesiai ant žemės. Iš šakų galima pasidaryti paklotą, bent iš dalies saugantį nuo šalčio ir drėgmės.
V. Karašauskis pabrėžia, kad Lietuvos miškai savaime nėra pavojingi. Juose galima sutikti meškų ar kitų laukinių gyvūnų, tačiau jie paprastai vengia žmonių. Miškininkas neprisimena atvejo, kad laukinis gyvūnas Lietuvos miške būtų užpuolęs žmogų.
Pasak jo, pasiklydus didžiausią pavojų kelia ne žvėrys, o nuovargis, prastos oro sąlygos ir netinkama apranga.
Saugus buvimas miške prasideda nuo atsakingo planavimo: artimiesiems reikia pasakyti, kur vykstate, pasiimti būtiniausius daiktus, stebėti aplinką ir nepervertinti net gerai pažįstamos vietovės. Tinkamai pasirengus, miške bus galima jaustis ramiau ir saugiau.
Patinka mūsų turinys? Palaikykite portalą
