Šiauliuose surengtas giros festivalis lankytojus kvietė iš naujo atrasti tradicinį lietuvišką gėrimą. Renginyje dalyviai varžėsi greitakalbių konkurse, ragavo girą ir iš 12 skirtingų rūšių rinko gardžiausią.
Vis dėlto tautinio paveldo puoselėtojai pabrėžia, kad parduotuvėse parduodama gira dažnai tėra limonadas lietuvišku pavadinimu, mažai primenantis tikrąją duonos girą.
Festivalyje skambėjo greitakalbės
Šiauliečiai rungėsi tardami greitakalbę: „Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert.“ Beveik visi konkurso dalyviai buvo moterys. Nugalėtoja juokavo, kad jos turi įgimtą pranašumą, nes yra įpratusios daug ir greitai kalbėti.
Festivalio lankytojai gyrė girą ir sakė, kad neretai ją renkasi vietoje kitų limonadų. Nors cukraus kiekis pirktinėje giroje tik šiek tiek mažesnis nei kituose gaiviuosiuose gėrimuose, dalis žmonių ją vis tiek vertino kaip sveikesnį pasirinkimą.
Viena gyventoja pasakojo nuo vaikystės girdėjusi, kad limonadai nėra sveika, tačiau gira šeimoje buvo geriama be tokių perspėjimų. Senjorė pabrėžė, kad ypač skani būdavo iš duonos pagaminta „Gubernijos“ gira, o vienas vyras ją pavadino geriausiu liaudišku gėrimu.
Kitas festivalio dalyvis girą linksmai apibūdino kaip „lietuvišką Coca Cola“. Dar viena lankytoja svarstė, kad išgėrus giros nauda tikriausiai didesnė nei geriant „Sprite“, nes tai vis dėlto yra duonos pagrindu gaminamas gėrimas.
Tradicinei girai reikia geros duonos
Senąsias Kaišiadorių krašto girų tradicijas pristačiusi edukatorė Nijolė Edukonienė buvo kur kas griežtesnė. Jos teigimu, parduotuvėse parduodamas gėrimas, kalbant apie duonos girą, apskritai neturėtų būti vadinamas gira.
N. Edukonienė aiškino, kad senosios gaspadinės sakydavo: norint užsiraugti gerą girą, pirmiausia reikia išsikepti gerą duoną. Tik turint tinkamą duoną galima pagaminti tikrą gėrimą.
Kaišiadorietė pabrėžė, kad žmonės girai gaminti produktų negailėdavo. Naminė gira, palaikyta kelias dienas, fermentuodamasi tampa mažiau saldi, tačiau joje atsiranda alkoholio.
Pasak N. Edukonienės, kaimo kultūroje cukrus buvo prabangos produktas, todėl saldi gira dažniau laikyta šventiniu gėrimu. Pirmąją ir antrąją dieną ją gerdavo vaikai, trečiąją – moterys, o vėliau ji tapdavo vyrų gėrimu.
Gira buvo įprasta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Gastronomijos istorijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas pasakojo, kad istoriškai gira buvo kasdienis gėrimas. Vidutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojas jos ir alaus išgerdavo daugiau nei vandens.
Anot mokslininko, riba tarp giros ir alaus anksčiau buvo gana neaiški – labai silpnas alus iš esmės galėjo būti laikomas gira. Lietuvoje būta daugybės jos rūšių, o kai kurios pasižymėjo ir prabangos elementais.
R. Laužikas ragino išbandyti ne tik duonos, bet ir kitokias giras: obuolių, uogų, medaus bei kitų skonių, kurie anksčiau buvo plačiai paplitę Lietuvoje. Jis taip pat pabrėžė, kad girą nesudėtinga pasigaminti namuose.
Pasak tyrinėtojo, augant susidomėjimui namų fermentacija ir fermentuoto maisto kultūra, žmonės iš naujo atranda anksčiau primirštus produktus. Dėl to gira, kaip nesunkiai namuose pagaminamas fermentuotas gėrimas, turi gerą perspektyvą.
Vis dėlto festivalio lankytojams svarbiausia buvo ne cukraus kiekis ar gėrimo istorija, o paprastas klausimas – ar gira skani.
