Pamiškėse, pievose ir pakelėse šiuo metu vis dažniau pastebimos geltonai žydinčios rykštenės. Tačiau kanadinė ir didžioji rykštenės Lietuvoje laikomos invazinėmis rūšimis, galinčiomis išstumti vietinius augalus ir pakeisti ekosistemas.
Atpažinti galima iš tolo
Šias rykštenes lengviausia pastebėti žydėjimo metu – liepos–rugsėjo mėnesiais jų ryškiai geltoni žiedynai išsiskiria iš aplinkos.
Augalai dažniausiai įsikuria atvirose ir apleistose teritorijose. Jie plinta miestų prieigose, gyvenvietėse, apleistuose žemės ūkio plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse bei kitose vietose.
Abi rūšys – kanadinė ir didžioji rykštenės – yra įtrauktos į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą. Biologinės įvairovės informacinės sistemos Invazinių rūšių modulyje INVA šiuo metu užregistruota apie 3700 šių augalų radaviečių.
INVA sistemoje pateikiama informacija apie invazinių rūšių paplitimą, jų atpažinimą ir tinkamus naikinimo būdus.
Tankūs sąžalynai nustumia vietines rūšis
Rykštenės apleistuose plotuose įsitvirtina itin greitai ir vos per kelerius metus gali tapti vyraujančiais augalais. Jos sparčiai skverbiasi į miškus, ypač dažnai aptinkamos dvejų–trejų metų kirtavietėse.
Šie daugiamečiai augalai sudaro tankius kerus, nėra reiklūs dirvožemiui, ištveria sausras ir šalčius, todėl lengvai prisitaiko prie skirtingų sąlygų.
Susiformavę sąžalynai užima vietą, kurios nebelieka vietiniams augalams. Be to, gausiai žydinčios rykštenės pritraukia vabzdžius, kurie įprastai apdulkina vietinių augalų žiedus. Jų paplitimo vietose mažėja ir gyvūnų rūšinė įvairovė, o kartu keičiasi visa ekosistema.
Rykštenės plinta vėjo išnešiojamomis sėklomis ir požeminiais šakniastiebiais. Vienas ūglis gali subrandinti net 10–20 tūkst. sėklų.
Kuo anksčiau pradedama naikinti, tuo lengviau
Nedideliuose plotuose šių augalų plitimą sustabdyti ir juos išnaikinti nėra sudėtinga. Kad nesubręstų ir neišplistų sėklos, reikėtų nupjauti antžemines dalis, o pavienius kerus ar nedidelius sąžalynus – iškasti.
Jeigu rykštenės jau užėmė didelę teritoriją, naikinimo darbai gali užsitęsti kelerius metus.
Didelius, tankius sąžalynus galima naikinti herbicidais, geriausia selektyviai apipurškiant atskirus kerus. Po cheminio apdorojimo augalų nereikėtų pjauti bent mėnesį – per tą laiką šaknų sistemą veikia ne tik chemikalai, bet ir stiebuose prasidėję puvimo procesai.
Jeigu po cheminio naikinimo lieka pavienių augalų, juos rekomenduojama iškasti. Išnaikintą plotą būtina stebėti dar kelerius metus ir šalinti iš sėklų išdygusias rykštenes.
Nuskintų žiedynų negalima išmesti bet kur
Žiedynų skynimas gali padėti pristabdyti invazinių rykštenių plitimą. Vis dėlto nuskintų augalų negalima mesti į bet kurią vietą, nes žiedynai gali subrandinti sėklas net ir nupjauti. Į pamiškes, upių pakrantes ar kitas teritorijas patekusios augalų dalys gali suformuoti naują invazijos židinį.
Augalus, kurie dar nėra subrandinę sėklų, galima kompostuoti, pristatyti į žaliųjų atliekų aikšteles arba sudeginti laikantis teisės aktų reikalavimų.
Už auginimą gali tekti mokėti šimtus eurų
Kanadinių ir didžiųjų rykštenių negalima auginti soduose ar gėlynuose. Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą ar mainymą fiziniams asmenims gali būti skiriamos 280–1550 eurų baudos, o juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims – 300–2300 eurų baudos.
Už invazinių rūšių pateikimą rinkai fiziniams asmenims gresia 300–800 eurų, o juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims – 800–1500 eurų baudos.
